atrajotojai

man dažnai būna nepatogu, kad esu tokia, kokia esu. tada aš teisinuosi, nuo ko kyla šioks ar toks antraeilis nepatogumas (dėl teisinimosi).

visi nori būti labai stiprūs: vieni tai išreiškia abejone visam pasauliui (”man px” mygtukas), kiti - aršūs kovotojai ir transparantų broliai, o save priskirčiau “atrajotojų” rūšiai. aha, tikrai.

“atrajotojai” - tokie keistuoliai, kurie siurbia į save visas pasaulio klejones ir nuklydimus, lėtus ar greitus pamišimus, dažniausiai tai žmonės, pasižymintys mąstymu “žino daug apie viską”, bet neslėpkim - nelabai giliai, nes jų domėjimosi sritys dažnai šokinėja - nuo Kim Jong-il’o iki surikatų ar pipirinių šeimos atstovų..

esmė kame?

tame, kad atrajotojai visus “kibina” (gnydina, nervina, neramina, priverčia susimąstyti, užp***) su savo subjektyviu (čia jums ne kokie mokslininkai juk) visų pasaulio įvykių perteikimu. geriausiai ir lengviausiai “atrajotojai” išsiduoda pradėjus pokalbį apie kokį nors matytą filmą - dažnai jie būna visus matę, žino pagal kokius įvykius jie sukurti, ir gali interpretuoti viską tiek asmeniniu, tiek pasauliniu atžvilgiu.

taip, aš ir “atrajotoja” - mane nervina pasaulio neteisingumai, netinkami dėsningumai. mano net veido išraiška visada kažkokia atgrasi iki pirmo pažindinimosi - juk suprantate, kiek pasaulinių problemų konsiliumas tuo metu smegenyse narplioja? ir tas keistas humoro jausmas - puiki priedanga jautriai sielai.

myžt.

ką aš norėjau pasakyti? a net nežinau. visi mes labai keisti žmonės. visi skiedžia apie troškimą palikt kažką gero po savęs, bet vistiek gyvena taip, kaip patogu.

man negražu. galit tai vadinti tik juodos ir baltos spalvos matymu (nu kai žmogui viskas tik balta arba juoda). man vistiek negražu.

bet man Jums negaila nieko..

žieminė padanga

aš esu žmogus tarp dievų, lietus tarp metalo konstrukcijų, prunkštelėjimas ne vietoje, žvilgsnis nemandagiai ilgas, blakstiena ant skruosto, žolė tarp dantų, sapno atminimas, vanduo baloje, pieno puta kibire, bjaurus žodis, kavos kartumas, karšta bulvė burnoj, šaltas oro įkvėpis, uždarymo mygtukas, ilgų šviesų perjungėjas, šiukšlė įstrigus, mintis skruostus uždeganti, atminimas iš toli, medvaržtis padangoj, skylė kelnėse, nubėgęs siūlas, pagarba išdalinta, mintis numarinta, pasibaigęs rašalas..

tu esi juokas pro ašaras, praeivis dideliam mieste, paukštis prie kaimyno lango, paveikslas iš vaikystės, per sūri sriuba, prakaito blizgesys ant kaktos, delnai niežtintys, septynios spalvos danguje, tvarkingas stalčius, mėtinė cigaretė, mandarinas apatiniam stalčiuj, dailus vazonas..

kada susitinkam?

Antanui (kažkokiam) apie gražų pasaulį, kuris, jo manymu, vakarais kažką suartina

tai va, Antanėli, nesuartina jokie vakarai. bendra lova net nesuartina, jei dvidešimt santuokos metų po vakarinio apkabinimo ryte nuleidi duše ant sienos.. nesuartina bendri servisai lentynose, štampas pase, vaikai ir svajonių šuo, žali tapetai ar toyota nesuartina. o tu rašai apie gražius vakarus, ar kaip ten.. hormonai (mano nuomone) suartina. max dviems mėnesiams. o paskui - trali vali festivali.

niekas niekuo nebetiki. jaučiasi tvirti tai išrėkdami pasauliui į akis. maždaug “i’m cool, nes aš pasakiau kad esu blogas, tai reiškia, kad nelysk prie manęs, nes aš galiu tave nuskriausti, o tada tu negalėsi man pist proto, nes juk perspėjau, jog aš blogas”. o jei bandysi pist protą, tai blogas būsi tu. debilas tiesiog. juk cool tave perspėjo??

aš nežinau, aš pasimetęs žmogus. jei aš tvirtai laikausi pažado - kaip man sutarti su tais, kurie net nebevartoja tokio žodžio? su kuo man draugauti? kam melstis? aukoti?

eik šikt, Antanai. pakomentavai ir nuliūdau.

nežino

„suteik kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia tavo gyvenimo diena“ – taip išprotavo  M.Twain’as.

bet geras jumoristas, ar gi ne? ar ne ar ne ar ne..

na taip, svarbu suteikti dienai galimybę – pabusti, pasirąžyti, pagalvoti apie tai, kokia graži ir prasminga ji bus, kaip tu gerai jautiesi, koks esi  laimingas, kad pabudai, kad šaldytuve turi mėsytės (gal net alaus kur rastum, o labai norėdamas – ir kokį apčiulptą saldainį), o patį šaldytuvą puošia koks užsienio šaly kniauktas magnetukas. ane ane ane.

ir koks esi laimingas (jei tu esi ji, tai išvis beprotiškai taškaisi laimėm), kai spintoje guli švarūs kvepiantys rankšluosčiai, niekada nepritrūksti juodų kojinių (net iki penktadienio), o tavo apatiniai iš akropolio (ne maximos).

ir kaip tau svarbu tavo automobilis – ir jei dar pagaminimo data prasideda skaičiumi 2 – tu jau esi ten kažkoks pirdžius, nevalia ir benzino didelėm kainom skųstis.

aš mėgstu brangią kavą gerti vakarais. bet paskui “blūdiju” ir negaliu užmigti. lenda į galvą mintys, tokios kiauros ir tuščios, kaip ir pati galva (nebūtų galvoje tuščios vietos, tai nelystų. elementaru.).

dar mėgstu gražų vaizdą pro langą. tokį iš aukštai į žemai. kad didysis brolis Ego irgi galėtų pasidžiaugti.

mėgstu ilgesį. bet tik su sąlyga, jog tai, ko ilgiesi,  yra optimaliai pasiekiama, o ne bergždžiai apgailima… nes tada tai ne ilgesys, o depresija.

dar mėgstu prisiminti senus gražius dalykus (žvilgsnis, žodis, mostas), kurie mažom pėdutėm nubėga per nugarą palikdami pašiurpusią odą ir šypseną veide.

dabar turėčiau visiems pasiūlyti pasakyti brangiems žmonėms kaip juos mylite.

neskubėkite, galbūt jums visai tai nenaudinga..

tik linkiu vieną dieną atsistojus vidury kelio NESUVOKTI, kad ir vėl pavasaris, o jūs vis dar liūdite VIENAS.

„laimė aplanko tuos, kurie patenkinti savimi“ – A.Schopenhauer’is.

gyvenimo spalvos

gyvena gyvena žmogus - lyg smėlio dėžėj. supranta, jog viskas - tas pats per tą patį: smėlis to pačio kietumo, ir kvapas tas pats, ir rankas dažnai reikia plauti.. tie patys purvini aplaužyti žaislai, išpuvusios lentos įrėminusios..

bando išlipti, pakeisti senus žaislus naujais, o vat - ima ir nedžiugina niekas.

sėdi, snarglį gliaudo - ir nesupranta..

taip ir gyvena, ir vargo nemato, nueina - pareina, pavalgo - išplauna, vakaras - rytas, cigaretė, kava, nagus kirpti, plaukus šukuoti, užpakalį šluostyt, šypsotis, ačiū, atsiprašau, myliu, myliu, nemeluoju, lauksiu, tikiu, pirkti, pirkti, pykti, pavydėti, verkti, gerti, nueina - pareina, pavalgo - išplauna, pinigus sumoka..

komentaras

su niekuo niekur niekada ir nei už ką

nebūti niekuo

nemirti niekada

gražiai nusispjovus, nusukti galvą

į tą šalį, kur kraują geria

aš tau sakiau

avine

bala ne tau skirta

………………………

aš piligrimo brolis

kūjis tėvo kalvėj

aš žiežirba iš lašo prakaituoto

aš sauja trupinio iš užstalės

giros puta

ir beržo tošis

aš lūpose sustingęs žodis

kelionė į tave

migla nerūpestingo ryto

ruduo

skrido nuskrido svajonės namo, nusinešė vasaros žolę, tyliai delną glostančią, nusinešė vakarus, žvelgiant į saulę, palydint ramia širdim, jog rytoj ir vėl.. gera bus. tvenkinį tavo pasigrobė, tavo ranką mano rankoj nudaigojo. pavogė tavo dviratį, kai veždavai mane naktį namo, kai laukdavai, kol pro duris įeisiu, kai žaisdavom, kas paskutinis atsisuks..

nusinešė raktus nuo tavo inkilo, kai išmečiau juos, prieš tai grotas iki ašarų skaudžiai išdaužius.. nusinešė visus tavo žodžius, žvilgsnius atgal. nusinešė tavo pažadus, pažadus sakau. nusinešė pažadus. pakartosiu. nusinešė pažadus.

taip mirė mūsų vaikai dar negimę, visi trys ėmė ir numirė, žuvo.

taip namas svajonių sudegė mūsų, neišsaugojau. ir karvės, ir vištos pastipo, ir kažkas visą rožyną ištrypė.

ir tu pasikorei, taip ir po darbo grįžtant manęs nesulaukęs..

o aš sėdžiu tokia visa dabar kažkur aukštai, spjaudau ašarom žemyn apie tave pagalvojus. užsidengiu akis, rankas pagręžioju. taip toli man viskas atrodo, taip netikra, taip šalta. skrido nuskrido svajonės mano, atėjo ruduo, suvalgė viską, išvėmė lietum, ištaškė purvais limpančiais..

žinai, vis gi gera nebebus. nes geriausia, kas gali būti, jau žuvo.

kontaktas

aš ir sakau.

laukimas didelio. mažo nematymas, nenorėjimas į rankas paimti. skaudus lipimas vis ne ta koja, ne ant to grėblio ašmenų. prakaito sūrus rijimas, verkšlenimai dėl prarasto laiko, jėgų.

verkšlenimai, aimanos, skaudžios balsės iš lūpų, kitiems ant pečių nusėdančios, nematomais akmenimis batuose pavirstančios.

aš ir sakau.

niekas niekada ir niekam pirmą kartą nenutinka. tūkstančius visi egzistuoja - visiems ir vaidmenys atitinkamai paskirstyti. džiugu būtų iš anksto savo scenarijų žinoti.

aš ir sakau.

tra ta ta

išsikirpti liežuvį, nusigliaudyt akis, blakstienas po vieną išravėti, ir, kas svarbiausia, odą - lyg ražieną, aštriu peiliuku iš lėto.. iš didelio pulsuojančio purpuru lėto.. ir į jūrą panirti. pilnais plaučiais įkvėpti.

nesakyk, žmogau, nekalbėk, nepilk man,

nerodyk, net nebandyk.

aš pati.

kūnas

kartais toks per didelis jaučiuosi - įtraukiu galvą, suskleidžiu ausis, jei reikia - ir kojas nusikapoju. nemėgstu kristi kitiems į akis. nemėgstu būti pastebėtas, todėl stengiuosi neišsišokti, jei reikia - tai ir liežuvį galiu spalvotu skalbinių segtuku prisisegti, idant niekas mano aukšto dažnio kūno virpesių transliuojamų neišskaitytų.

kartais toks per didelis jaučiuosi, toks suluošintas ir raišas, debilas imbecilas, spoksau tik į viską didelėm pūstom akim, klapsiu ir gromuloju - aš toks per didelis, aš nemeluoju.

mano didelės mintys, dideli kriterijai - kai jie krenta, kaktą gali prakirsti, todėl aplinkiniai manęs šalinasi, bijo likti randuoti.

………………………..

kai labai skauda, aš pats save moku pasiglostyti.

man nereikia jūsų. aš toks, o jūs - kitokie.